Gegužės 7-ąją Europoje minima Širdies nepakankamumo diena. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, širdies nepakankamumu (ŠN) serga apie 2,2 proc. pasaulio gyventojų. Europoje ši patologija diagnozuota beveik 15 mln. gyventojų.
Lietuvoje, remiantis Higienos instituto duomenimis, 2011 m. ŠN sirgo beveik 80 tūkst. žmonių, 2012 m. ši liga diagnozuota kone dvigubai dažniau – daugiau kaip 130 tūkst., 2013 m. – apie 125 tūkst. asmenų. (Šaltinis – http://sic.hi.lt/html/fondas.htm, Sergantys asmenys Lietuvoje 2001–2013 m. (pagal trumpąjį ligų sąrašą).
ŠN sergančių žmonių daugėja visose šalyse. Tai siejama su ilgėjančia gyvenimo trukme, nesveiku gyvenimo būdu, širdį pažeidžiančių medžiagų vartojimu bei klinikinės medicinos pažanga.
Ši liga – gana dažna Lietuvos gyventojų mirties priežastis. Paskutiniaisiais metais Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų teko 300–500 mirties nuo ŠN atvejų. Kas antras ligonis, kuriam nustatomas širdies nepakankamumas, miršta jau po penkerių metų. Mirčių skaičių ir gydymo išlaidas (ypač stacionarines) galima gerokai sumažinti optimizuojant ŠN diagnostiką.
Ankstyvos stadijos ŠN diagnozavimas yra veiksmingiausias būdas pagerinti ŠN sergančių pacientų ligos baigtį, gyvenimo kokybę ir pailginti gyvenimo trukmę.
Amerikos kardiologų kolegija (American College of Cardiology Foundation, ACCF) ir Amerikos širdies asociacija (American Heart Association, AHA) 2013 m. širdies nepakankamumo priežiūros rekomendacijose (2013 ACCF/AHA Guideline for the Management of Heart Failure: A Report of the American College of Cardiology Foundation/American Heart Association Task Force on Practice Guidelines) bei Europos kardiologų draugija (European Society of Cardiology, ESC) 2012 m. ūminio ir lėtinio širdies nepakankamumo diagnostikos ir gydymo gairėse (ESC Guidelines for the diagnosis and treatment of acute and chronic heart failure 2012) rekomenduoja naudoti biocheminius širdies funkcijos žymenis, tai yra B tipo natiurezinį peptidą (BNP) ar N-galo pro-B tipo natiurezinį peptidą (NT-proBNP), ŠN diagnostikai ir gydymui vertinti, nes ŠN klinikinė raiška nors ir būdinga, tačiau nėra specifinė ligai.
Klinikinėje praktikoje įvardijamos trys pagrindinės BNP ar NT-proBNP indikacijų/pritaikymo sritys:
1. Širdies nepakankamumo diagnostikos (vizualinių tyrimų) būtinumo/tikslingumo įvertinimas (kai kuriais atvejais širdies nepakankamumo diagnostika);
2. Širdies nepakankamumo prognozės ir sunkumo įvertinimas;
3. Širdies nepakankamumo gydymo efektyvumo vertinimas.
BNP ar NT-proBNP tyrimai ambulatoriniams pacientams
Ambulatoriniams pacientams, kurie skundžiasi dusuliu, BNP ar NT-proBNP tyrimai yra naudingi priimant sprendimus dėl ŠN diagnostikos būtinumo/tikslingumo, ypač tais atvejais, kai klinikiniai duomenys neapibrėžti, keliantys abejonių (I klasės rekomendacija, įrodymų lygmuo – A).
Taip pat ambulatoriniams pacientams BNP ar NT-proBNP tyrimai yra naudotini vertinant lėtinio ŠN prognozę ir sunkumą (I klasės rekomendacija, įrodymų lygmuo – A).
BNP ar NT-proBNP tyrimai stacionarizuotiems pacientams, esant naujai išsivysčiusiam ŠN
Stacionaro pacientams BNP ar NT-proBNP tyrimai yra naudingi kaip papildomi duomenys klinikinei naujai išsivysčiusio dekompensuoto ŠN diagnostikai, ypač tais atvejais, kai diagnozė yra nepakankamai aiški (I klasės rekomendacija, įrodymų lygmuo – A). Antra situacija, kai BNP ar NT-proBNP ir (ar) širdies troponino tyrimai yra naudingi, – tai ūminio dekompensuoto ŠN, nulemto ūminio išeminio sindromo, sunkumo ir prognozės vertinimas (I klasės rekomendacija, įrodymų lygmuo – A).
Įvairių autorių atlikti tyrimai įrodė, kad ŠN diagnostikai naudojant biologinius širdies žymenis galima reikšmingai padidinti gydymo efektyvumą ir pagerinti klinikinę baigtį.